Socialinė žiniasklaida ir internetinė tapatybė – paauglių perspektyva
Roisin Kiberd straipsnis. Roisin yra laisvai samdoma rašytoja, gyvenanti Dubline ir buvusi Saugesnio interneto dienos ambasadorė. Roisin nuolat prisideda prie Motherboard ir Vice UK. Ji taip pat buvo paskelbta „Guardian“, „Irish Times“, „Irish Independent“ ir „Lovin Dublin“.
Socialinė žiniasklaida ir internetinė tapatybė – Roisin Kiberd paauglių perspektyva
Norint gyventi interneto eroje, reikia gimti su žmogaus SEO, aktyviu nuo tada, kai mūsų mažyčiai piršteliai paliečia klaviatūrą.
Kai buvau paauglys, dėl kažkokio keisto kaupimo instinkto visas savo žinutes rašydavau ranka į mažą sąsiuvinį. Mano „Nokia 8210“ visam laikui pritrūko vietos (pamenate, kad reikėjo ištrinti pranešimus?) ir aš negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl, bet norėjau būti jaunas, kai buvau sentimentalus, kvailas ir pakankamai įkyrus, kad patikėčiau. mano pirmajam vaikinui išsiųstos žinutės buvo svarbios palikuonims.
Bent jau nebuvo jokios galimybės, kad mano šlykštus sąsiuvinis pateks į viešumą. Šiandien paauglių bendravimas, nesvarbu, ar jie to nori, ar ne, įrašomas į žinutes ir socialiniuose tinkluose. Technologijos dabar mažiau atlaidžios: visos klaidos, „patinka“ ir gudrūs kirpimai kabo internete kaip bloga tatuiruotė.
Skirtingai nuo senojo žiniatinklio, kuriame buvo neįsivaizduojama atskleisti savo tikrąją tapatybę, šiandien jūs nurodote savo vardą ir vietą, kai prisiregistruojate prie socialinio tinklo, anksti pažymėdami savo internetinę teritoriją. Tai prasideda stebėtinai jauna: anot naujausių atradimų , daugelis vaikų socialiniais tinklais pradeda naudotis būdamas dešimties.
Pirmosios socialinės žiniasklaidos dienos dažniausiai buvo nerūpestingos – dabar klaidos gali būti kaip bloga tatuiruotė
Pokalbių kambariai ir interneto perjungimas
Kai man buvo dešimt metų, „Microsoft“ išleido Komiškas pokalbis , pasaulinis pokalbių kambarys, pasipuošęs nesibaigiančiomis komiksų juostomis, su aiškiais 90-ųjų ateivių ir bitnikų aktoriais. Tinkamai prisijungiau naudodamas savo tėvų girgždantį „Dell“ ir jungiamasis internetas , nors pokalbiai, kuriuos ten turėjau, mane gąsdino (' A/S/L ?’ Ką tai reiškė?). Tai nebuvo socialinis tinklas, bet turėjo vieną svarbų panašumą: „Comic Chat“ įtraukė jus į „kambarį“, pilną nepažįstamų žmonių, ir paragino jus įsitraukti į egzistavimą.
Comic Chat atrodo keistai nevaisinga dabar gana sausas ir be savybių, bet tai buvo mano pirmasis bandymas susikurti internetinę madą. Juokinga lyginti su šiandienos vaikams draugišku MMO kaip „Club Penguin“ ir „Moshi Monsters“, siūlantys stabilizatorių ratus socialiniams tinklams.
Žvelgiant atgal, po komiško pokalbio buvo maždaug penkerių metų langas, per kurį ir toliau klojau pamatus savo internetiniam aš. Būdamas dvylikos bandžiau sukurti svetainę pavadinimu „Cool.com“. Tai buvo labai šaunu, užtikrinu jus: galite suprasti iš Comic Sans, žalios žalios spalvos, kad atitiktų mano pripučiamus baldus. Tada vėliau buvau apsėstas kūrybos ir prisijungiau prie tokių forumų kaip Iškirpti ir laikyti , Ravelry ir Amatininkas , kur išmokau pranešimų lentos etiketo ir kad kai kas yra labai gerai arba labai blogai, tai sulaukia komentarų (šią logiką vis dar taikau savo straipsniams ir šiandien: sėkmę matuoju piktais tviteriais).
Po nerimo sustojęs „LiveJournal“, vėliau „Blogger“ ir „WordPress“, pagaliau prisijungiau prie naujai sukurto „socialinio žiniatinklio“ su „Bebo“ ir „Myspace“. Buvome atsargūs dėl prisijungimo, todėl su Bebo su mano draugu sukūrėme netikrą profilį kaip asilas, kuris kalbėjo airiškai, o „Myspace“ turėjau parodijų paskyrą kaip Margaret Thatcher (šiandien abi atrodo gluminančiai nejuokingos, bet tuo metu Atsitiktinis humoras pasirodė didelis ir manėme, kad elgiamės labai protingi...).
Socialinės žiniasklaidos įžymybės iškilimas
Tik išbandęs vandenis nusprendžiau sukurti paskyras savo vardu, kai supratau, kad to nepadaręs prarandu.
Vienas iš „Myspace“ eros bruožų buvo socialinės žiniasklaidos įžymybių iškilimas: tokios asmenybės kaip Tila Tequila, Jeffree Star ir Kiki Kannibal vadovavosi oro plaukų, siaurų džinsų, „geriausių draugų“ rinkimo ir daiktavardžio pavardei šablonu. Nors iš savo šlovės dažnai uždirbdavo mažai pinigų, šios figūros atgimė internete, apgyvendindamos beveik išgalvotą aukštos dramos ir dramos pasaulį. didelio kontrasto fotografija .
Palyginkite jų madingą tapatybę su šiandienos socialinio tinklo tapatybe: nors „Myspace“ buvo apie našumą ir vaizduotę, šiandien „Facebook“ įgyvendina tikrojo vardo politiką, kovoja su drag karalienėmis kurie koncertuoja sceniniais vardais ir netgi prašo mūsų žiurkę draugai kurie nesilaiko. Nors socialinis žiniatinklis yra prižiūrimas ir užpildytas pranešimų mygtukais, jame neatsižvelgiama į vieną praeityje socialinių tinklų suteiktą malonę: teisę įsisavinti naują tapatybę ir jai disponuoti, kai ji pasieks.
Gyventi internetinėje eroje reiškia gimti su žmogumi SEO , aktyvus nuo tada, kai mūsų mažyčiai piršteliai paliečia klaviatūrą. Tikėtina, kad net prieš gimimą, serveryje kažkur embrioninis ' vaiduoklio profilis “ yra sudarytas, suaktyvinamas, kai būsimi tėvai „Amazon“ naršo kūdikiams skirtus produktus. Duomenys renkami nuo vaikystės, gerokai anksčiau nei pradedame skelbti savo informaciją socialinių tinklų profiliuose. Vartojame, mus seka, o vėliau kuriame.
Rinkodaros specialistų vartojami terminai, apibūdinantys šį į kiborgą panašų egzistavimą – save, viena koja internetiniame pasaulyje, o kita. IRL . „Skaitmeninis gimtoji“ yra vienas. „Tūkstantmetis“ taip pat tinka, nors daugelis iš tų, apie kuriuos kalbu, yra jaunesni. Mano mėgstamiausias terminas vartojamas ne žmonėms, o įmonėms: „gimęs internete“, tarsi nurodant kažką visiškai kitokio. Galbūt techniškai nesame „gimę internete“, tačiau būtent internetas mus užaugino ir užuot gėdinęs kūdikių nuotraukas, jis patenka į paieškos rezultatus.
Anksčiau norėjau būti matomas... Dabar nesu toks tikras
Anksčiau labai stengiausi, kad mano tinklaraštis indeksuotų „Google“: norėjau būti pirmas paieškos rezultatuose, būti be galo matomas. Negalėjau suprasti, kodėl mano nėrimo pamokos ir nuoširdžios lūpų blizgesio apžvalgos niekam nebuvo įdomios. Skaitau rinkodaros tinklaraščius ir išbandžiau visas gudrybes, kad mane būtų lengva rasti: raktinius žodžius, vaizdus, metaduomenis... Tai niekada nepasirodė. Šiandien taip nutinka, ar jums tai patinka, ar ne: jūsų pirmieji paieškos rezultatai gaunami iš didesnių socialinių platformų, kuriose prisiregistruojate („Facebook“, „Twitter“, „Instagram“, „LinkedIn“ ir, dėl „Google“ įtakos, „Google Plus“). Šia prasme jūs gaunate didesnę kontrolę, nors tai sukelia pavojingą matomumą.
Kadangi registruojatės kaip patys: apklausoje „Net Children Go Mobile“ 89% apklaustų vaikų savo anketoje naudojo savo antrąjį vardą. Ir jie prisijungia stulbinančiai jauname amžiuje: 14% apklaustųjų nuo devynerių iki dešimties metų buvo socialiniuose tinkluose, 39% nuo vienuolikos iki dvylikos metų ir 83% iš trylikos iki keturiolikos metų. Nuo penkiolikos iki šešiolikos naudojimo lygis yra 91%.
Sunku įsivaizduoti ką Atsiliepimai ketvirtadieniais atrodys kaip po dešimties metų, jei vis dar norėsime juos toleruoti. Mane krūpteli mintis, kad pasaulis mato tinklaraščio įrašus nuo tada, kai man buvo septyniolika, tačiau mintis dalintis įrašais, parašytais sulaukus dvylikos, neįsivaizduojama. Žinoma, galima panaikinti paskyras ir uždaryti profilius arba tėvams ir mokytojams bandyti visiškai uždrausti vaikams naudotis internetu. Tačiau tokios parinktys ne visada tikroviškos arba prieinamos. Slaptažodžiai pamirštami, vaikai randa būdą, o klaidos gali būti visam laikui įšaldytos ekrano kopijose arba ant archive.org ilgai po to, kai jie buvo pastebėti ir nuimti.
Pradedančiųjų profiliai?
Galbūt „Facebook“ turėtų dirbti su vaikų pradiniais profiliais, tokiais, kuriuose saugumas yra didesnis ir jie nerodomi paieškos rezultatuose, o tai yra švelnesnis atitikmuo internetinėms auklėms, su kuriomis daugelis iš mūsų užaugo. Bet tai yra noras: vaikai registruojasi, nepaisant to – viena citata ataskaitoje yra iš vaiko, kurio mama sudarė jų profilį – ir jie nusipelno teisės klysti.
Mano pačios atveju mano seni tinklaraščiai ir paskyros vis dar šmėžuoja internete, kaip ir aš vis dar turiu savo sąsiuvinį pilną išrašytų tekstų. Skirtumas tas, kad vienas yra paslėptas dėžėje po mano lova, kad niekada nesimatytų saulės šviesos, o kitas, jei žinote, ko ieškoti, galima pasiekti vienu paspaudimu...
